Šis įrašas galėtų būti rekordiškai trumpas. Bet ką tik grįžusi iš legendinės legendų Gruzijos – negaliu nesiplėtoti. Kadaise seniai seniai užklydau pasiskaityti apie humanistinę pedagogiką. Neturėjau galimybės įvertinti kas tai, nes aprašymas lietuvių kalba, net man, mėgstančiai įmantrius aprašymus, buvo kosmiškai perdėm akademiškas. Paprastai tariant – nieko nesupratau.
Ne taip seniai – žiemos metu laimingo atsitiktinumo dėka užklydau į Kauną, kur seminarą pedagogams skaitė humanistinės pedagogikos guru Šalva Amonašvilis ir jo sūnus Paata Amonašvilis. Na ir ką Jūs sau manote? Klausausi aš ištempusi ausis ir sulig kiekvienu sakiniu mane apima vis didesnis drebulys. Taip nutinka, kai išorėje išgirsti tai, apie seniai seniai ir daug daug galvojai, bet vis nerasdavai kažkieno aprašytos koncepcijos. Ir – bingo – štai ji!
Maža to – pasirodo Paata Amonašvilis Tbilisyje yra atidaręs vaikų darželį, kuriame taip pat yra taikomi humanistinės pedagogikos principai. Taigi – šio drebulio kupina prisistačiau gerbiamam Paata Amonašviliui ir įsiprašiau pasisvečiuoti jų darželyje.
Po pasisvečiavimo manęs klausė, ar Dovydą leisčiau į šį darželį. Leisčiau. Nes auklėtojai čia žino vaiko esmę, ją gerbia ir puoselėja. Kas yra humanistinė pedagogika, paprastai tariant? Manau, kad humanistinė pedagogika yra viso būvimo su vaikais širdis, baziniai principai, dėsniai, kuriais vadovautis turėtų kiekvienas iš tėvų, kiekvienas iš mokytojų, auklėtojų, auklių ir kiekvienas iš viso to būrio žmonių, kurie leidžia laiką su vaikais. Šią esmę galima apipinti kokiomis nori metodikomis, priemonėmis, užsiėmimais – viskas bus puiku, jei yra esmė. Nemanau, kad įmanoma keliais sakiniais nusakyti esmę, bet aš bandau. Svarbiausia, ką vaikui privalome dovanoti, tai suvokimą apie meilę, gėrį, mandagumą, kantrybę, visų mūsų susietumą nematomais ryšiais apie būtinybę padėti vienas kitam. Argi ne tiesa? Antra, vaikas yra reiškinys. Kaip vėtra, kaip upė, kaip karšta vasaros liūtis. Jis nevaldomas. Jis yra koks yra. Koks jis yra? Vaikas, kaip reiškinys turi tris varomąsias jėgas arba aistras.
Pirma aistra yra aistra tobulėti. Vaikai mėgsta iššūkius, jie noriai mokosi. Jiems keliamas tobulėjimo, mokymosi iššūkis turi būti nei per lengvas, nei per sunkus. Įveikiamas tik pastangos dėka. Akademiškai tai dar vadinama artimąja plėtros zona.
Antra aistra yra aistra suaugti. Tai dar viena stipri varomoji jėga. Vaikas nori būti didelis, viską galėti pats, kuo greičiau suaugti, būti pilnaverčiai vertinamas. Tas reikėtų susilaikyti nuo visų giliai įsišaknijusių teiginių “kai užaugsi galėsi” ir t.t., o išsitraukti vaizduotės pagalba teiginius ir situacijas, kurios pabrėžtų vaiko artumą suaugusiojo būsenai. “Tu jau toks didelis, viską man padedi”, “gal gali pavežti lagaminą”, “ar gali man patarti kokį maistą sveikiau valgyti”, “ačiū, kad primeni prisisegti saugo diržą”, “ar teisingai laikau šakutę”? Humanistinė pedagogika turi dar vieną svarbų teiginį – vaikas jau gyvena, o ne ruošiasi gyventi! Pagalvokite apie tai. Dabar. Kai jam vieneri, treji ketveri. Ne kažkada tada kai pasidės mokykla, ar prasidės darbas, arba jis ves (ji ištekės). Ne – jis gyvena dabar.
Trečia aistra yra aistra laisvėti. Tai noras būti nepriklausomam, savarankiškai daryti pasirinkimus. Visur, kiekviename žingsnyje, ar tai būtų pasirinkimas ką žaisti, ar pasirinkimas, ką rengtis, ar pasirinkimas, kurios formos blyną valgyti. Jis trokšta būti laisvas.
Gerai pažiūrėję pamatysite, kad mes visuose vaiko apsireiškimuose matome kaip siautėja šios aistros. Tik ne visuomet suvokiam, kad mūsų kuriama aplinka privalo leisti visoms šioms aistroms siautėti ir, pamažu nurimus atrasti savo vietą Žemėje. Mes negalime (ir neturime teisės) šio reiškinio stengtis paversti nereiškiniu. 🙂 (artėju prie būsenos, kurioje negalėsite manęs suprasti). Mes tegalime padėti šiam reiškiniui skleistis ir savaime realizuotis.
Taigi, jei norite, kad Jūsų vaikas būtų beprotiškai laimingas – leiskite jam tobulėti, augti ir laisvėti. O dar papasakokite apie bendražmogiškus gyvenimo dėsnius, tokius kaip meilė vienas kitam, mandagumas, dėmesys ir kita. Papasakokite kas yra muzika/žodis/dangus/kelias ne pagal formalų apibrėžimą, o pagal jų Žmonijai ir kiekvienam žmogui atnešamą vertę. Kaip dažnai apie tai vaikams pasakojame tyčia, o ne lyg tarp kitko, kai mažasis suaugėlis imasi jų nepaisyti?
Genialumas slypi paprastume. Labai laukiau šios kelionės, o dabar, grįžusi, šypsausi. Nes svarbiausios kelionės vyksta mūsų viduje, visi atsakymai yra mūsų viduje, tik sykiais juos norisi išgirsti iš kažko kito.
Amonašvilių knygos – nepaprastos, kupinos istorijų, legendų, kur esmė atskleidžiama per palyginimus. Labai rekomenduoju. Kelios knygos yra akademijos bibliotekoje.
Linkėjimai iš Gruzijos.
Comentários