Sako, žmoniją stabdo tik du veiksniai – baimės ir tinginystė. Baimių būna pačių įvairiausių. Tinginystė – tikriausiai viena. Jei dešimtis metų dešimtys mokslininkų dirbo ir įrodė, kad maži vaikai kaip kempinės sugeria faktinę informaciją (nes turi tam įgimtą instinktą (!), gali išmokti dešimtis kalbų, matematikos, muzikos, šokių ir kitų nuostabių dalykų, t.y. iš esmės gali tapti genijais, be to – kad viso to mokytis po šeštojo gimtadienio efektyvumo prasme – iš esmės jau per vėlu – kodėl tuomet VISI to nedaro? Tinginystė? Taip. O dar – drįstu kelti hipotezę, kad kažkam tai neapsimoka. Ir kažkas geba manipuliuoti mūsų baimėmis.
Ar konsumerizmui apsimoka leisti suvokti tikrąją pirkimo prasmę? Ar religijoms apsimoka propaguoti laimę ir pasitenkinimą savimi? Ar valstybinėms švietimo sistemoms verta leisti lavėti iki patenkant į jas? Ar be priežasties sistemų tikrumu abėjojęs Ošo nebuvo įleistas į dešimtis vakarietiškų šalių ir tame tarpe į “pažangiausias” Skandinavijos valstybes? Ar psichiatrams apsimoka išgydyti savo pacientus? Ar medicinai/farmacijai apsimoka užsiimti ligų prevencija (išskyrus skiepijimą)? Ar sistema turi interesą turėti daug šviesių, žinančių, išsilavinusių žmonių? Ar daug iš mūsų sąmoningai renkasi sunkią laimę žinojime, užuot pasirinkę lengvą laimę nežinojime? Tikint auksine proporcija – tikriausiai kokie 20 procentų. Ar daugelis iš mūsų nori, kad mūsų vaikai pasiektų daugiau negu mes patys? Tikint auksine proporcija – tikriausiai kokie 20 procentų. Ar 80? Kaip manote?
Na išties, sutinki skirtingų žmonių. Sutinki tuos, kurie mato teigiamas puses ir tuos, kurie ieško priekabių ir mato neigiamas puses. Vieni mato galimybes, kiti – (pseudo)pavojus. Na taip, juk mokykloje irgi viskas prasideda nuo to, kad ryškiai žymimos klaidos, o ne teisingi atsakymai. Bet kuriam teiginiui rasime argumentų ir kontrargumentų. Visuomet renkamės sau patogesnę pusę.
Ar galvojant apie ankstyvąjį vaikų ugdymą renkamės patirti didžiules laiko ir pastangų sąnaudas ir suteikti savo kūdikiams muzikinio, intelektinio, meninio ir bet kokio kito ugdymo privalumus ar visgi – renkamės nieko nekainuojančią, patogesnę, gamtos logikai prieštaraujančią poziciją, esą “nemokysiu, nes jam bus nuobodu mokykloje”, “mokslas ne vilkas – į mišką nepabėgs” ir t.t.?
Su liūdesiu, bet tenka pripažinti, kad ankstyvasis ugdymas – ne kiekvienam. Tai išties sunkus darbas. Vien išsiruošti su mažyliu nuvykti į kokią pamokėlę arba surengti jam pamokėlę namie – sunkus uždavinys. Vien grįžus po darbo vaakre užsiimti su vaiku, o ne spoksoti į televizijos ekraną – sunku. Paguldžius vaiką miegoti dar eiti ruošti medžiagą jo kitos dienos pamokėlėms aka žaidimų sesijoms – sunku. O jei vaikų – du? Titaniškas darbas. O titaniški darbai – ne kiekvienam. Kai mažylis rodo pirštu į mašiną ir sako “brrr” arba klausia “kas tai?” – jau tada darome pasirinkimą. Pasirinkimą ką jam atsakyti. “Aha, brrr” arba “Tai mašina” arba “Tai spalvotas keturių cilindrų lengvasis automobilis BMW M3, tokiu važinėja tavo draugo tėtis”. Kelių sekundžių vertės pasirinkimas. Net jis reikalauja pastangų.
O Jūs? Jūs savo pasirinkimuose savo vaikų atžvilgiu – kurioje proporcijos pusėje?
Comments